Kai vakar išgirdau, kad viena iš mano mokyklos žiūrkyčių tuokiasi, vos nepaspringau. Ir kodėl toms žiūrkytėms taip sekasi? Hmz. Tikriausiai dėl to, kad jos neieško idealų. Kaip aš. Aš ieškau, nes geriau būti vienai nei su BET KUO. whahaha. O joms ne. Bet vis vien nesbesuprantu. SUprasčiau kažkas, bet taaa žiūrkytėė. Niekad neduodavo nusirašinėt, čiuju ir būsimam vyrui nieko neduoda. Nu nes pastoviai, ateidavo į kokią olimpiadą ir neduodavo nusirašinėt, visvien gi nelaimėtų, o jei man duotų nusirašyt, gal dvigubą smegenų apimtis padėtų nors man užimti matematikos olimpiadoje kokią nelemtą trečia vietą. Bet ne! Neduodavo ir fsio. Vpadlo jai. O dabar dar ir išteka. Ir kaaip man dabar jaustis? Norėčiau pamatyti jos vyrą, tikriausiai pasijausčiau iškart geriau. Bet kol jo nemačiau, tai jaučiuosi blogai, nes yra didelė galimybė, kad va tokia žiūrkytė (kaip daugėlis kitų) susirado sau super puper jaunikį. O tie gi superpuper jaunikiai tai tik ir ieško žiūrkyčių kurios sedėtų namuose su vaikais ir valgyt gamintų. AŠ irgi gaminsiu. Ir nebusiu žiūrkytė.!.
Kažkada čia kai buvau knygyne ir žiūrinėjau knygas norėjau nusipirkt knygą "Kaip ištekėti iš svajonių vyro?" bet neišdrįsau, nes pardavėja pagalvotų kad aš išvis esu apgailėtina. Todėl pastačiau tą knygą atgal į lentyną ir nutariau palaukti dar penkis metus. Whahaha. O tada jau žiūrėsiu...Tikiuosi neprireiks man tos knygos. Nes man ne svajonių vaikino reikia, oo gražios pavardės, kad mano vardo ir vyro pavardės saskambys gražus būtų ir gražiai atrodytų ant mano kabineto durų.
Tai tiek apie vestuves. Šiandien kažkokia man vestuviška nuotaika. Tetrūksta mendelsono maršo mano winampe.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą